Janina Bukelskienė – su meile, šiluma ir atidumu gyvenimui

2010-10-09 19:15

Janina Bukelskien? – su meile, order šiluma ir atidumu gyvenimui. Rodos, tik nuaid?jo Rugs?jo 1-osios skambutis, o jau užsideg? saule klevai ir art?ja Mokytojo diena. Kiekvienas tur?jome ne vien? mokytoj? – suteikus? žini?, dvasin?s šilumos, kantriai, su begaliniu tikrumu dalijus? savo laik?, šird? ir darb? kitiems. Tokie žmon?s ?ia pat, šalia m?s?. Zaras? viešosios bibliotekos iniciatyva rengiamas leidinys, skirtas garb?s kraštie?iams. Ateityje jo puslapiuose išvysime ?vairi? Zaras? krašto žmoni? istorij?. Jame gal?sime susipažinti ir su Salako krašto mokytojos, etnografijos specialist?s Janinos Bukelskien?s gyvenimu ir darbais.

Janina Bukelskien? – su meile, šiluma ir atidumu gyvenimui

Salake, jaukiuose, knyg? pilnuose namuose kvepia kava ir pyragu. Tai mokytoj? Janinos ir Vytauto Bukelski? namai, kuriuos atvyk?liui parodys kone kiekvienas miestelio gyventojas. Šeimininkai prieš kelerius metus atšvent? auksini? vestuvi? sukakt?, o energijos darbuojantis ir jaunatvišk? aki? nepritemd? nei laikas, nei r?pes?iai. Ilgametis mokykl? direktorius V.Bukelskis ir mokytoja lituanist? J.Bakait? – Bukelskien?, aktyvi visuomeninio gyvenimo dalyv?, abu išaugin? šeimos tradicij? t?sian?ius – mokytoj? keli? pasirinkusius s?n? Egidij? ir dukr? Jolant?, dabar džiuginami an?k?, vienas kit? globojantys, nuoširdžiai bendraujantys su žmon?mis.

Paklausta apie savo veikl? J.Bukelskien? kuklinasi, bet retas nežino, kad ji – tikra XX a. pradžios aukštaitiškojo kaimo kult?ros saugotoja ir puosel?toja, aktyvi tautosakos rink?ja, ilgamet? etnografini? ansambli? ir dramos b?reli? vadov? mokykloje ir Salako kult?ros namuose. ,,Už nuopelnus Salako kraštui“ 2006 m. mokytoja peln? Garb?s ženkl?. Šis garbingas apdovanojimas skirtas už meno, kult?ros, švietimo puosel?jim? seni?nijoje, Salako miestelio ir jo apylinki? vardo garsinim? Lietuvoje bei užsienyje, nors pati Janina 1935 m. gruodžio 23 d. gim? Raguvos miestelyje Panev?žio rajone. Vaikyst?, anot jos, prab?go šventoriuje: t?vas – bažny?ios zakristijonas – buvo linksmas armonikierius, pats vienas gal?j?s koncertuoti kelias valandas, svajojo dukter? matyti muzikante. Iš jo paveld?jusi polink? ? liaudies men?, J.Bakait? mok?si muzikos, ta?iau vis? laik? siek? tapti mokytoja. 1942–1950 m. baigusi 8-ias klases Raguvos vidurin?je mokykloje, klas?s vadov?s B.Kakariekien?s patarta, mamos skatinama, ?stojo mokytis ? Panev?žio pedagogin? mokykl? (1950–1954 m.). Troško dirbti ten, kur graži gamta, tod?l baigusi mokslus gavo paskyrim? ? Antaliept?. Mokytojauti prad?jo visai jaunut?, n? 18-os netur?dama. 1954–1966 m. Antaliept?s vidurin?je mokykloje dirbo pradini? klasi? bei lietuvi? kalbos ir literat?ros mokytoja, o Antaliept?s žem?s ?kio technikume d?st? lietuvi? kalb? ir istorijos mokslus. Su šiuo kraštu susij? bene šviesiausi mokytojos prisiminimai: aktyvi veikla, didžiulis jaun? entuziast? pedagog? b?rys (ji iki šiol su šypsena prisimena, kaip kartu su kolegomis mokytojais eidavo lenktyni? Šavašos taku). ?ia sukurta šeima – J.Bakait? tapo mokytojo Vytauto Bukelskio žmona, susilauk? dviej? atžal?: s?naus Egidijaus ir dukters Jolantos, 1962 m. baigtos lituanistikos studijos Vilniaus Valstybiniame pedagoginiame institute. Vyrui gavus paskyrim? eiti direktoriaus pareigas Baibi? aštuonmet?je mokykloje, 1966–1969 m. dirbo ten gimtosios kalbos mokytoja. Nuo 1969 m. dirbti ir gyventi su šeima persik?l? ? Salak?, nes V.Bukelskis buvo paskirtas Salako vidurin?s mokyklos direktoriumi, o ji pati pakeit? išvykusi? lituanist?. Salako vidurin?je mokykloje J.Bukelskien? ?gijo mokytojo metodininko kvalifikacij?, buvo lietuvi? kalbos komisijos Zaras? rajone vadov?.

Optimist?, kruopšti, r?pestinga mokytoja negail?davo mokiniams laiko nei per pertraukas, nei po pamok?. Net mokinio sukurt? roman? apie ind?nus pati suredagavo ir perraš?. Draugiška, bet reikli, mokanti taip sudominti, jog mokiniai kartais net skambu?io pertraukai negird?dav?, spindin?iomis akimis klausydamiesi mokytojos. Su pasididžiavimu J.Bukelskien? kalba apie buvusius mokinius: lietuvi? kalbos mokytojomis tapusias O.Pumputyt? – Avižinien?, R.Macelyt?, V.Keršulyt? – Daukšien?, žurnalist?, „Anykštos“ laikraš?io ir žurnalo „Aukštaitiškas formatas“ redaktor? G.Stacevi?i?t? – Šmigelskien?, rašytoj? kraštotyrinink? V.Indraši? ir kt. Pasak jos, pedagoginis darbas – gyvas darbas su žmon?mis, tod?l mokini? tik?jimas mokytoju ir yra savotiškas atpildas, o žmogui nieko per daug ir nereikia. Net sirgti neb?davo kada, – visur tekina, besišypsanti ir spindin?iu entuziazmu žvilgsniu mokytoja neapsiribojo vien lituanist?s darbu: vadovavo literat?, dramos, turist? b?reliams. Kartu su mokiniais apvažiavo vis? Lietuv? lankydama rašytoj? gimtines, reng? etnografines ekspedicijas (per dien? p?s?iomis nueidavo po 20 km). Nuo 1956 m. visam gyvenimui pamilusi tautosak?, ja dom?josi, rinko jau Antaliept?je, o Salako seni?nijoje aplank? visus kaimus ir vienkiemius, užrašin?dama vietovardžius, žmoni? pavardes ir pravardes, dainas, pasakas, padavimus, legendas, patarles, priežodžius, m?sles. „Tautosaka pakeri, užburia, be jos negali. Brangu buvo viskas – akmuo, takelis, miškas, j? vis? pavadinimai“, – teigia J.Bukelskien?. Vien iš kaimyn?s išmokta per 100-? dain?, j? gal?t? sudaryti vis? rinktin?. Dalis tautosakos medžiagos jau perduota Lietuvi? tautosakos institutui, kai kas pateko ? rinkinius „Iš senel?s skrynios“ (Etnin?s kult?ros paveldo rinkinio konkurso medžiaga, Zaras? r. s?li? kult?ros bendrija „S?la“ 2006, 2007 m.). Su li?desiu mokytoja kalba apie tai, jog nesitik?jo, kad taip greit išnyks kaimai, vienkiemiai, nusinešdami neb?tin ne tik vardus, bet ir liaudies meno k?r?jus, saugotojus, atlik?jus. Daugiausia tautosakos užrašyta iš pateik?j?, gyvenusi? XX a. pradžioje. Jie brang?s mokytojai, su dideliu atidumu saugan?iai švies? j? atminim?. Tai U.?erniauskien?, U.Puslyt? – Stasiuk?nien? (gim. 1902 m.), T.Ra?kauskien? (1904 m.), A.Lisauskait? – Brukštien?, A.Vaicv?nait? (1905 m.), J.Sabaliauskas, A.Vadeišait? – Gaidamavi?ien?, A.Gumbryt? (1909 m.), E.?erniauskait? (1913 m.), A.Visockas (1919 m.), A.Juodkien? (1921 m.), J.Kavaliukait?, Z.Šileikien?, Z.Žiliukait? – Mesonien?, A.Biveinien?, G.Šileikyt? – Asminavi?ien? (1946 m.), V.Ma?iulien?, A.Biržinis, B.Slavinskas ir daugelis kit?. Ne vienas j? nemok?j?s nei skaityti, nei rašyti, o atmintyje saugoj?s tikrus liaudies meno turtus. Mokytoj? žav?jo taurus t? žmoni? vidinis pasaulis, meil? Lietuvai. „Eini pas kaimo žmog? – vietoj medaliono pasikabink ant kaklo pieštuk? – rasi k? užsirašyt“, – sako ji ir pati nevengia pavartoti kok? vaizding? posak? ar tarmyb?. Surinkt? medžiag? iki šiol sistemina ir nor?t? perduoti Salako krašto muziejui.

Tautosak? J.Bukelskien? išgyveno visa savimi, gyvai, tikroviškai j? jaut? ir suprato. Dažnai kokiame kaime išgirdusi nauj? dain?, pakeliui ? namus dainuodavusi, kad melodijos neužmiršt? – nešdavo kaip brangiausi? turt? etnografini? ansambli? nariams, kuriems kelis dešimtme?ius vadovavo Salako mokykloje ir kult?ros namuose. Jai pavyko suburti tiek jaunim?, tiek vyresnio amžiaus žmones, kurie aktyviai dalyvavo kult?riniame gyvenime. Ypa? džiugino muzikali abiturient? klas?, kurios aktyviausias – G.Andrijauskas. Nors kolektyvai buvo saviveiklinio lygio, bet gausiai ir noriai lankomi, repeticijos, kartais vykdavusios vadov?s namuose, masino kaip smagios švent?s. J.Bukelskien? pati dažnai dalyvavo seminaruose Vilniuje, konsultuodavosi su folkloristais J.Trink?nu, A.Svidinsku, mok?si iš vietini? žmoni?: A.Biržinio, T.Ra?kauskien?s, B.Slavinsko, Z.Mesonien?s ir kit?. Jos vadovaujami ansambliai – nuolatiniai ?vairi? kult?ros šven?i? dalyviai: koncertuota Vilniuje, Kaune, Rumšišk?se, Latvijos, Estijos miestuose, dalyvauta renginiuose „Skamba skamba kankliai“, Pasaulio lietuvi? dain? švent?se, kadrili? susib?rimuose ir kt. Pati vadov? nuolat reng? Salako krašto šventes, stengdamasi ?traukti visus, kad ir ži?rovai tapt? šven?i? dalyviais, raš? scenarijus spektakliams (A.Liobyt?s „Kuršiukas“ suvaidintas net 8-iose mokyklose). Režisuoti spektakliai R.Sku?ait?s K.Sajos, S.Gedos, V.Pal?inskait?s, J.T.Vaižganto, J.Erlicko ir daugelio kt. k?rini? motyvais. Ypa? didel? pasisekim? tur?jo „Meškos trobel?“, garsioji B.Dauguvie?io „Žaldokyn?“.

Ir dabar J.Bukelskien? dainuoja Salako kult?ros nam? chore, gieda, dalyvauja mokyklos ir miestelio renginiuose. Su begaline šiluma ji pasakoja apie ansamblio narius, j? kartas, mokinius, tautosakos pateik?jus, darbus, pom?gius, knygas, kolegas, šeim?. Viskam ji turi ger?, šilt? žod?. D?kinga savo vyrui V.Bukelskiui, kuris ne tik visada palaik? jos dalyvavim? visuomenin?je veikloje, bet neretai ir pats prisid?davo. Per visus 25-erius vyro direktoriavimo metus mokytoja teigia nuolat jautusi jo param?. Su pagarba prisimena mokytoj? kolegos, o buv?s Salako mokyklos direktorius R.Bikul?ius teigia niekada nemat?s J.Bukelskien?s supykusios, išskyrus gal tiktai t? atvej?, kai mokiniai nemok?davo gramatikos. Mokytojos d?mesys žodžiui išties ypatingas. Jai svarbiausia – nieko nedaryti bet kaip. Nevartoti pirmo pasitaikiusio žodžio, stropiai parinkti pat? taikliausi?, tinkamiausi?. Ir nedaryti niekam pikta, o sau – kaip kas išeina. Ji tiki g?riu, sako ypa? daug jo radusi paprastuose kaimo žmon?se. Apie juos ir pa?ios sukurtos novel?s, kuri? savikritiška autor? nedr?sta spausdinti. Poetiška prigimtis, k?rybingumas, nesenkanti energija, giedras žvilgsnis – visur ieškantis to, kas tikra, gera, gražu. Mokytoja kukli, ji nemano daug pasiekusi. Tiesiog džiaugiasi pasirinktu darbu. „Toks buvo gyvenimas, nesigailiu, kito kelio nesirink?iau“, – geraširdiška šypsena nebl?sta J.Bukelskien?s veide.

Gitana Vasalauskien?

Zaras? „?žuolo“ gimnazijos lietuvi? kalbos mokytoja metodinink?

Nuotraukos R. Bikul?iaus ir iš asmeninio J. Bukelskien?s archyvo

Jūs galite rašyti komentarą

Rašyti komentarą

. . . .